Šv. Klara Asyžietė

Biografija

Klara gimė 1193 m. Asyžiuje turtingoje ir kilmingoje šeimoje. Priklausė maiores luomui. Pamaldumą Klara paveldėjo iš Ortulanos – mamos, kuri, subūrusi ponių būrelį, šelpė vargšus, dirbo gailestingumo darbus ir dalyvavo kelionėse į šventas vietas. Ortulana garsėjo savo pamaldumu, todėl Asyžiuje pelnė pagarbą ir susižavėjimą.
Besiartinant gimdymo dienoms, Klaros motiną Ortulaną buvo apėmusi gresiančio pavojaus baimė. Kaip visad jos priebėga buvo malda. Nuėjusi į bažnyčią ir parklupusi prieš Nukryžiuotąjį, ji karštai meldė Dievo padėti jai sunkią valandą… Vėliau jau paūgėjusiai savo dukrai Klarai ji pasakojo,

kad tą dieną, besimelsdama bažnyčioje, ji aiškiai girdėjo žodžius: „Nesibaimink moterie, nes tu laimingai pagimdysi šviesą, kuri apšvies pasaulį“. Todėl Favaronės šeimos pirmagimė prie krikšto šaltinio ir buvo pavadinta Klaros vardu (lot. Clarus – aiškus, šviesus, spindintis).

Nustatyti Klaros pašaukimo akimirkos neįmanoma, nes tai lieka vienos sielos paslaptimi; be to, siela dažniausia atpažįsta savyje šaukiančiojo balsą ne staiga, o pamažu, diena po dienos, patirdama vis stipresnę dieviškosios malonės galią. Tačiau kalbant apie Klarą, reikia pasakyti, kad Dievas labai anksti apsigyveno jos sieloje tik jiedviem žinomu būdu. Būdama dar visai jauna, Klara pajuto esanti Viešpaties pašaukta gyventi dėl Jo, visą gyvenimą skiriant atgailai ir maldai. Tai ji galutinai pajuto ir suprato tik apšviesta pokalbio su Pranciškumi. Jai buvo būtina visiška tyla, kurioje galėtų aiškiau girdėti bei teisingai suprasti sieloje kylantį Dievo balsą ir džiaugtis Jo saldybe. Tačiau, kai Klarai suėjo septyniolika, jos tėvas pradėjo rūpintis santuoka, bet ji nepakluso tėvo valiai. Tuo metu gatvėse pamokslaudavo Pranciškus. Kai jie susitiko, ji pažino jį kaip tikrą dvasinį brolį.

Pagal to meto išlikusią „legendą“, Pranciškus padrąsino ją, kad nekreiptų dėmesio į pasaulio tuštybę, nes „kokia yra sausa pasaulio viltis ir koks apgaulingas yra grožis“. Todėl Pranciškus šnibždėjo apie švelnias sužieduotuves su Kristumi, įtikinėdamas išsaugoti mergystės skaistumą.

1212 m. kovo 18 d. per Verbų sekmadienį, kai visos to meto kilmingos merginos ėjo po vieną pasiimti iš vyskupo palmės šakelės, Klara nėjo prie vyskupo, bet pasiliko stovėti savo vietoje, tokiu būdu skatindama jį patį ateiti. Todėl vyskupas pats padavė jai palmės šakelę, tai buvo simbolinis žingsnis, reiškiantis to meto elgesio normų paniekinimą ir vyskupo pagarbą dieviškam balsui, kviečiančiam Klarai priimti „kankinystės palmę“.

Tą patį vakarą Klara slapta išvyko iš namų į Porciunkulę, ir ten, nedidelėje Švč. Mergelės Marijos bažnytėlėje, dalyvaujant broliams, Pranciškus priėmė jos įžadus. Po to Pranciškus palydėjo ją į benediktinių vienuolyną San Paolo delle Abbadesse. Po kiek laiko giminės ten surado ją ir pabandė grąžinti namo, tad Klara buvo perkelta į kitą vienuolyną Sant Angelo di Panzo, kuriame prie Klaros prisijungė jos sesuo Agnietė – pirmoji Klaros sekėja. Pranciškus ją taip pat įšventino į vienuoles. Galiausiai Pranciškus padėjo sesėms persikelti į nedidelį vienuolyną, prisišliejusį prie šv. Damiano bažnytėlės, nuostabios neturto šventovės, kurią atstatė pats Pranciškus. Šiame vienuolyne Klara išgyveno 42 metus, iki pat savo mirties.

Dažnai Klara išminties sėmėsi iš Evangelijos pagal Matą, ypač – iš „Kalno pamokslo“. Nors jos cituojami fragmentai atspindi didžią Jėzaus pamokymų įvairovę, ji pati nuolat grįžta prie eilučių apie neturtą, apie neturtėlių palaiminimą, apie žemiškųjų gėrybių praeinamumą ir galutinį atlygį. Tokia perspektyva Klaros raštai artimi Dievo karalystės, priklausančios tikriesiems neturtėliams, teologijai.

Klaros raštai – kuklūs jos biografiniai liudytojai. Tačiau jais iškyla visa moters, pasirinkusios savo kelrodžiais neturtą, skaistumą bei klusnumą ir, kaip nuo pat pradžių buvo lemta, apšvietusios pasaulį ryškia šviesa, religinio gyvenimo vizija.

Pagal www.ofs.lt