Šv. Elžbieta Vengrė

Biografija

Šv. Elžbieta, Vengrijos karaliaus duktė, Tiuringijos kunigaikštienė, gimė 1207 metais. Jos tėvas – Vengrijos karalius Andriejus II, motina – Gertrūda, šv. Jadvygos sesuo. Dar vaikysteje buvo sužieduota su Liudviku IV, būsimuoju Tiuringijos krašto grafu. Tiuringijos kunigaikšcio Liudviko IV motina auklėjo Elžbietą Vartburgo pilyje, tikėdama, kad ji bus gera jos sunaus žmona. Reikia manyti, kad dar vaikystėje palikti savo gimtinę mažajai Elžbietai buvo labai graudu. Nuo kūdikystes pasižymėjo ypatinga meile Dievui ir gailestingumu vargšams, ligoniams ir apleistiesiems. Karta, dar vaikysteje, Elžbieta, nešdama vargšams maisto, sutiko tėvą. Karalius paklause: „Ką neši, mano dukrele?“ Elžbieta atsakė: „Nešu rožes.“ Ji atskleidė prijuostę ir tėvas pamatė rožes. Tuo metu jos dar niekur nežydėjo. Tuomet iš šių stebetinų ženklų jos tevas suprato, kad Dievas per ją nori daryti savo meilės darbus.

Pagal anų laikų paprotį, 4–5 metų Elžbieta buvo sužieduota su Tiuringijos kunigaikščio Henriko sūnumi Liudviku, kuriam buvo 11 metų. Jie susituokė 1221 metais. Elžbietai tada buvo 14 metų, Liudvikui – 22 metai. Vyras Liudvikas labai mylėjo savo žmoną ir buvo jai atlaidus. Kiekvieną kartą Elžbieta, duodama vargšui auka, prašydavo melstis už ja. I bažnycia eidavo apsirengusi paprastai nenoredama išsiskirti iš kitu moteru. Buvo daug tokiu, kurie piktindavosi, ir buvo besigerinciu kunigaikštienes nuolankumu. Šv. Elžbieta, gyvendama kunigaikšciu pilyje, neatsisake meiles darbu artimui. Ji lanke ligonius, apleistuosius, maitino vargšus. Dvaras tapo vargšu ir ligoniu prieglauda. Tai labai nepatiko vyro motinai kunigaikštienei Zofijai ir kitiems šeimos nariams. Tik kunigaikštis Liudvikas, jos vyras, nedraude žmonai globoti vargšus ir patarnauti ligoniams. Gyvendama prabangioje ir dvasiniam gyvenimui nepalankioje dvaro atmosferoje, šv. Elžbieta surasdavo laiko maldai, įvairiems apsimarinimams. Labai dažnai atsisakydavo puošniu drabužiu, papuošalu. Karta bažnycioje, isižiurejusi i nukryžiuotaji Jezu, nusieme nuo galvos auksine karuna. Ypatinga meile ji jaute raupsuotiesiems. Syki parsivedusi i pili raupsuotaji, ji išmaude, jo žaizdas patepe aliejumi ir pagulde i savo lova. Ivyko stebuklas: vietoje raupsuotojo buvo pats nukryžiuotasis Jezus. Šis ivykis parodo, kad Dievas yra kiekviename žmoguje, darydami gera žmogui padarome gera ir paciam Dievui.

Šv. Elžbieta gyveno kaip karaliene, taciau sau ir savo šeimai daug laiko neskyre. Pati didžiausia nelaime šia moteri ištiko, kai ji sužinojo, kad jos vyras Liudvikas IV, išvykes Šventosios Žemes vaduoti, mire Sicilijoje.

Kryžiaus žygyje mirus vyrui, kunigaikštiene Zofija ir jos sunus Henrikas išvijo šv. Elžbieta iš pilies su trimis mažais vaikais. Valdovo isakymu buvo uždrausta kam nors ja priimti. Taciau atsirado vienas geraširdis viešbucio savininkas, kuris šv. Elžbieta apgyvendino tvarte. Šv. Elžbieta dekojo Dievui už toki likima ir toliau ugde dorybes, atsilygindama Dievui už prabangu gyvenima.

Sakoma, kad nelaimeje drauga pažinsi. Jos draugai paliko ja. Atsirado elgetu, kurie tyciojosi iš jos nelaimes. Dievas ja bande kaip auksa liejykloje. Dangiškasis Tevas tarsi norejo buti jos vieninteliu globeju. Danguje nebuvo matyti jokios vilties žvaigždeles.

Bet ivyko perversmas. Vietos vyskupas ir gimines sugražino kunigaikštienei prarasta dvara. Kunigaikšciai siule jaunai našlei savo ranka, bet ji visko atsisake, likusi gyvenima paskirdama atgailai už save, vyra ir kitus. Savo vaiku Elžbieta nelepino, sakydama, kad kiekvienas turi pasirupinti savo ateitimi. Nuodemklausys dominikonas, jai kopiant i šventumo kalna, visai jos negailejo, tai budavo proga pasireikšti herojiškai meilei ir aukai. Savo paskutinius gyvenimo metus praleido Magdenburgo pranciškonu vienuolyne. Buvo pirmoji pasaulietė pranciškonė šiapus Alpiu.

1231 metų lapkricio 17 d., išsekusia nuo sunkiu vargu ir kentejimu, Dievas šv. Elžbieta išvadavo iš žemiško skurdo ir jos kancias pakeite amžina dangaus laime. Praejus ketveriems metams, ji buvo paskelbta šventaja. Ji yra Pasaulieciu pranciškonu ordino dangiškoji globeja. Šventoji Elžbieta paprastai vaizduojama su karūna ant galvos, rankose laikantį krepšį maisto.

Pagal www.ofs.lt