Istorija

Jaupra pasaulyje

Pirmosios Jaupra brolijos užuomazgos siekia 1948 metus, kai Italijoje mažesniųjų brolių iniciatyva buvo įkurtas pranciškoniškojo jaunimo judėjimas. Šiandien Jaupra atpažįsta save kaip Pasauliečių pranciškonų ordino dalį. Pranciškoniškasis jaunimas yra tarptautinė brolija, vienijanti apie 49 000 narių iš visų pasaulio kontinentų. Šiuo metu pasaulyje yra 35 oficialiai įsteigtos ir 31 besikurianti Jaupra nacionalinė brolija.

Prisijungdamas prie vietinės Jaupra brolijos, jaunimas įžengia į didelę Pranciškoniškąją šeimą, kurią sudaro ne tik trims šv. Pranciškaus įkurtiems Ordinams šiuo metu priklausantys nariai, tačiau ir gausybė šventųjų ir palaimintųjų pranciškonų.

Kiekviena vietinė Jaupra brolija į tarptautinę bendruomenę įsijungia per nacionalinę broliją, kuri yra visų vietinių brolijų visuma. Nacionalinė brolija skirstoma į regionus: Azijos ir Okeanijos, Centrinės Amerikos, Pietų Amerikos, Europos, Šiaurės Amerikos ir Afrikos. Ryšius tarp nacionalinių brolijų koordinuoja ir joms vadovauja CIOFS (Tarptautinės pasauliečių pranciškonų ordino tarybos) Prezidiumui priklausantis tarptautinis pranciškoniškojo jaunimo koordinatorius ir tarptautinė Jaupra koordinacinė taryba.

Viso pasaulio Jaupra, turinti tą pačią pranciškonišką charizmą ir vadovaudamasi vieningomis tarptautinėmis gairėmis, visgi yra labai spalvinga. Kiekviena nacionalinė Jaupra brolija prisitaiko prie specifinės savo šalies socialinės, kultūrinės ir Bažnyčios realybės, atranda savitus ugdymo ir veiklos būdus.

Nacionalinės brolijos bendrauja tarpusavyje. Tarptautiniai Jaupra susitikimai rengiami per kiekvienas Pasaulio jaunimo dienas. 2007 metais vyko pirmoji Tarptautinė Jaupra Asamblėja. Nuo 1999-ųjų  iki 2009-ųjų vyko penki Europos pranciškoniškojo jaunimo kongresai. Penktasis Jaupra kongresas „Per kankinystę į Prisikėlimą“ vyko 2009 metais Lietuvoje. Nuo 2012 metų buvo pradėti rengti bendri Europos OFS ir Jaupra kongresai. Susitikęs su broliais ir sesėmis iš kitų šalių, pranciškoniškasis jaunimas švenčia brolystę, dalijasi tarnysčių ir veiklos patirtimi, gilina savo tikėjimą ir ieško, kaip atsiliepti į dabartinius Bažnyčios ir visuomenės patiriamus iššūkius.