|
„Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“- šio siuntimo vedami piligrimai per miestelius ir kaimus ėjome į Žemaičių Kalvariją. Pakeliui aplankėme Karteną, Vaineikius, Grūšlaukę, Daukšius, Mosėdį, Skuodą, Aleksandriją, Ylakius ir Barstyčius. Apsivilkę teisumo šarvais, pasiėmę tikėjimo skydą ir apsiavę kojas ryžtu skleisti Taikos Evangeliją, juokinga pusšimčio skruzdėliukų armija iš Dievo malonės varėme lauk demonus, grūmėmės ne su krauju ir kūnu ir grąžinome valdas Viešpačiui Jėzui Kristui. Kiekvienas kasdien kovojome ir vidinę kovą su savimi, savo nuovargiu, nedrąsa, norais ir kitais dalykais, gyvenančiais kiekvieno širdyje, troškome, kad su kiekvienu žingsniu link Žemaičių Kalvarijos mes vis labiau artėtume prie Viešpaties. Žinoma, nešdami per miestelius Džiugiąją Naujieną, ir patys buvome labai džiugūs! Šokome ir trypėme per vakaro susitikimus su žmonėmis, pamiršę pūslėtas kojas, džiaugėmės, kad Dievas apreiškė savo karalystės garbę mums, mažutėliams. Džiugaus šlovinimo klausėsi rapsai ir rugiagėlės, jį išgirdusios entuziastingai prie mūsų gretų būriais jungėsi karvės, pasiryžusios palikti namus ir eiti skelbti Evangeliją. Viešpatį ypač įsijautusi šlovino saulė ir mūsų kepantys pečiai, Jam griaudėjo ir griaustiniai bei žygeivių juokas. Išgyvenome Dievo tautos patirtį dykumoje,nes, atrodo, iš dangaus kasdien krito varškės sūriai, braškės, liejosi medus. Nereikėjo tų skanėstų nei ieškoti, patys ieškojo ir skubėjo pas mus dėka begalinio dosnumo žmonių širdžių. Taip keliaudami ir kovodami visą savaitę, Žemaičių Kalvariją pasiekėme tapę didele šeima. Štai poros sesučių liudijimai jums. |