Lietuvos pranciškoniškasis jaunimas

Beveik visą rugpjūtį Lietuvos pranciškoniškasis jaunimas praleido kelyje. 98 piligrimai rugpjūčio 6 dieną pradėjo savo kelionę į Madridą dviem autobusais – Vilniaus ir Kretingos. Madride prie mūsų grupės prisijungė dar penki, atskridę tik pagrindinei PJD savaitei. Buvome išties didelė grupė – daugiau kaip šimtas žmonių, o tai reiškia, kad dar daugiau buvo įvairiausių patirčių, nuotykių ir išgyvenimų. Tad kviečiame nepatingėti ir paskaityti Pasaulio jaunimo dienų piligrimų liudijimus. Šį kartą jie – atviri kaip niekada. Apie lūkesčius, kurie neišsipildė, ir apie lūkesčius, kurie buvo su kaupu pranokti. Apie pastangas tvirtėti tikėjimu, pasiryžimus įsišaknyti Kristuje ir statyti savo gyvenimą ant uolos. Apie tai, kaip nukeliavome tūkstančius kilometrų, kad sutiktume Dievą, kuris gyvena mūsų širdyse.

Pasaulio jaunimo dienos buvo puiki tikėjimo gilinimo ir bendravimo su žmonėmis patirtis. Džiaugiuosi, kad teko bendrauti su daugiau nei 100 skirtingų valstybių atstovų. Labai įsimintina buvo kelionė pirmyn sutinkant daug dosnių ir svetingų žmonių. Dienos, praleistos La Coruna parapijoje, taip pat labai įsimintinos. Buvo įdomu pamatyti Katalikų Bažnyčią Ispanijoje, dalyvauti ispaniškose šv. Mišiose. Puikus išgyvenimas buvo vienos dienos žygis Santjago keliu. Tai tikriausiai buvo geras impulsas nukeliauti visą kelią. Pagrindinė PJD savaitė labai patiko. Ispanų mintis maitinti piligrimus kavinėse ir restoranuose tikrai gera, nors užtrukdavo laiko, bet buvo galima skaniai ir įvairiai pavalgyti. Patiko „Pranciškonų kaimo“ renginiai, „Džiaugsmo festivalio“ koncertas su Stan Fortuna, brolių lietuvių koncertas. Ispanų organizacinės klaidos trukdė, bet nesugadino piligrimystės džiaugsmo. Lietuvių katechezės buvo įdomios ir tikrai pavyko išgyventi tautos bendrumą. Džiaugiuosi, kad teko PJD išgyventi su Jaupra, džiaugiuosi už komandą, kuri padėjo visiems grupės nariams. Abu autobusai, nors atskirai, bet buvo kartu. Džiaugsmas širdyje.

Henrikas (Šiauliai)

 

Pasaulio jaunimo dienos! Nuo pat pradžių, dar prieš kelionę, mokiausi pasitikėti Dievu. Ir mintyse, ir širdyje nuolat kirbėjo, kad turiu važiuoti į Madridą, į šias Pasaulio jaunimo dienas. Pasirinkau keliauti kartu su pranciškonais. Tačiau jau rudenį nebebuvo vietų. Likau nustebusi, kad jaunimas taip gausiai iš anksto ruošiasi. Ir susitaikiau su mintimi, kad, deja, neteks susitikti su šimtais tūkstančių jaunimo iš viso pasaulio ir Šventuoju Tėvu. Be to, vien tik didelio noro neužtenka – reikalingi ir finansiniai ištekliai. Ir aleliuja!!! Žiemos pabaigoje sulaukiau žinios, kad atsirado laisva vieta ir man. Nebeliko abejonių, kad turiu važiuoti. O pinigėlių nėra, kalbos nemoku. Bet svarbiausia troškimas susitikti su Dievu, vykdyti Jo valią savo gyvenime! Ieškant Dievo karalystės kita bus pridėta. Sunku žodžiais įvardinti, ką ši kelionė man padovanojo, bet padovanojo tikrai daug! Labiausiai Dievui dėkoju už tai, kad grįžtu namo didžiuodamasi, jog nešioju kryžiaus ženklą, jog esu katalikė ir su tvirtu pasiryžimu drąsiai liudyti Jėzų Kristų.

Milda (Kaunas)

 

Džiaugiuosi, kad pavyko sudalyvauti šiose PJD. Nors ir nesu Jaupra narys, pamačiau, kad jaunimas gali būti visai kitoks nei tas, kuris supa kasdienėje aplinkoje. Čia daug bendravome, dalijomės gyvenimiška patirtimi, juokėmės. Šios trys savaitės buvo kupinos įspūdžių, naujos patirties ir Dievo artumo. Jaučiuosi puikiai praleidęs laiką!

Jonas K. (Vilnius)

 

Pasaulio jaunimo dienos buvo puiki galimybė pagilinti savo tikėjimą, per piligrimystę keliauti artyn prie Jėzaus. Buvo labai gera matyti daug Kristų mylinčio jaunimo, susipažinti su įvairių šalių jaunimu ir šlovinti Dievą kartu su visais. Buvo ir nemažų sunkumų. Reikėjo išsiugdyti ištvermę karščiui, atprasti nuo patogumų ir apsišarvuoti optimizmu. Man jaunimo dienos paliko puikų prisiminimą. Labai džiaugiuosi, kad kartu su pranciškoniškuoju jaunimu važiavau į Ispaniją.

Rugilė (Šiauliai)

 

Lakiau PJD Madride, nes atminty dar gyvi atsiminimai iš PJD Romoje 2000 metais. Skirtumas tas, kad Romoje buvau tik kaip dalyvis. Labai sužavėjo mūsų jaunimas, kuris yra labai pamaldus ir draugiškas. Palietė, kai jau sugulę vaikinukai Prancūzijoje pas joanitus, atsikėlė ir pasisiūlė kartu melstis brevijorių. Kai kurie kėlėsi anksti ryte į maldą, nors ji nebuvo privaloma. Iš pačių PJD Madride... Jautėsi Pranciškoniškosios šeimos vienybė, kuri rinkosi į Tarptautinį Jaupra susitikimą 3 dienas prieš PJD. Stipriausi momentai buvo lietuvių katechezės ir šv. Mišios. Taip pat tyla per Adoraciją Cuatro Vientos aerouoste ir tyla prieš Mišias ir po Komunijos. Tai yra stebuklinga, kai milijoninė minia iš skirtingų kultūrų ir tautų gali nutilti prieš Švenčiausiąjį. Jis ir yra Tas, Kuris mus jungia į viena.

Br. Antanas OFM (Pakutuvėnai)

 

Pasaulio jaunimo dienos – neįtikėtina ir neįkainojama Dievo dovana man. Širdyje degė didžiulis troškimas susitikti su Jėzumi, liudyti Jį ir džiaugtis Dievo malonėmis. Eucharistijos šventime, šlovinime, bendros maldos metu visi kartu tapome didžiule šeima, besimokančia nuolankumo ir bendrystės. Tai pirmoji mano piligriminė kelionė bei pirmasis susitikimas su popiežiumi ir tikinčiu jaunimu iš viso pasaulio. Bendrauti ir šlovinti Dievą netrukdė net kalbos barjeras – vieni su kitais bendraudavome šypsenomis ir pačia gražiausia širdžių kalba. Dar ilgai mano širdyje išliks susitikimas su broliais joanitais, dienos La Corunoje, Santjago žygis, Arsas, Lurdas ir vigilija su popiežiumi. Trokštu, kad malonės, gautos visos piligriminės kelionės metu, kuo ilgiau mane lydėtų ir drąsintų toliau pasitikėti Dievu ir branginti savo tikėjimą.

Sima (Klaipėda)

 

Išvykdamas į PJD tikėjausi pailsėti ir dvasiškai susikaupti. Tačiau to padaryti man nepavyko. Galbūt dėl kartais sudėtingų gyvenimo sąlygų, nuovargio ir t.t. Susikaupti pavyko tik atskirais momentais, dažniausiai tai įvykdavo Mišiose. Trumpi ir didingi momentai. Gaila, jų galėjo būti ir daugiau. Masės žmonių, nuolatinis bruzdesys nepadėjo įsigilinti į Dievą. Nepaisant to, buvo ir didingų akimirkų. Visa ši kelionė – neįkainojama patirtis. Didžiulis penas sielai ir apmąstymams.

Arvydas (Telšiai)

 

Į Pasaulio jaunimo dienas važiavau pirmą kartą. Tik per Dievo malonę gavau šią kelionę. Tai buvo tikrai Dievo dovana man. Labai ją vertinu. Gera būti būryje su tikinčiais ir matyti, kaip Dievas kiekvieną mūsų myli. Prancūzijoje miegojome pas Šv. Jono brolius. Ryte atsikėlusi pamačiau vaivorykštę, norėjau nufotografuoti, bet ji dingo. Šis vaizdas ilgai neišėjo iš mano galvos. Tai lyg mažytis Dievo stebuklas. Dievo grožis. Visa ši kelionė buvo nuostabi. Kiekviename mieste vis kitaip sutinki Dievą. Gera buvo susitikti su lietuviais katechezėje. Gera, kai šitiek žmonių nori pažinti Jį vis labiau. Gera šlovinti ir skelbti Dievo žodį. Susitikimas su popiežiumi buvo taip pat nuostabus. Bet tikėjausi kažko daugiau. Per mažai laiko vyko Adoracija. Norėjosi, kad Benediktas ilgiau kalbėtų jaunimui. Ir tas karštis labai nuvargino. Bet mintis, kad Dievas kentėjo dėl mūsų, suteikdavo man naujų jėgų. Atrodydavo, kad tuoj nualpsiu, bet vis atsirasdavo jėgų. Esu dėkinga Dievui už šias dienas, už tai, ką Jis davė, ir už visus sutiktus žmones.

Ingrida (Juodkrantė)

 

Iš jaunimo dienų parvažiuoju be galo laiminga. Nemoku apsakyti kaip, bet pajutau, kad buvau sutikusi Dievą. Sutikau ir tokių draugų, su kuriais, manau, tikrai nenutrauksiu ryšių ir toliau. Per tas visas dienas, manau, tikrai pasikroviau dvasiškai, nors ir jaučiuosi pavargusi ir be jėgų. Mane be galo sujaudino ir patiko, kai buvome visi lietuviai kartu. Visi šlovinome Dievą – kaip kas galėjom ir mokėjom. Šito, manau, niekada nepamiršiu. Nepamiršiu ir kitų patirtų dalykų ir sutiktų žmonių. Be galo esu dėkinga savo broliui ir Virgutei. Jei ne jie, nebūčiau patyrusi visų šių nuostabių akimirkų. Visiems be galo AČIŪ.

Viktorija (Šiluva)

 

Man labiausiai patiko pas Šv. Jono brolius Prancūzijoje, nes kai mes juos laiminome jie atsiklaupė, ir man pradėjo riedėti ašaros. Kelionės metu pradėjo patikti šv. Mišios. Susipažinau su daugybe naujų žmonių. Pamačiau dideles giedančias tikinčiųjų minias. Pirmą kartą meldžiausi rožinį.

Karolis (Kretinga)

 

Ilgai sprendžiausi, ar man važiuoti į PJD Madride, tačiau apsisprendusi supratau, kad taip galėsiu sudėlioti savo jausmus ir mintis, suprasti, ką man reiškia mano artimi žmonės. Keliaujant į PJD, buvo daug sunkumų ir nepatogumų, bet tos vietos, kuriose nakvodavom, buvo tikra Dievo palaima. Mumis buvo rūpinamasi kaip šeimos nariais. Kiekviena akimirka iki PJD Madride man jau buvo didelė šventė. Labai šiltai mus pasitiko La Coruna parapijos gyventojai. Būdami ten patyrėme daug nuostabių, širdį ir sielą gaivinančių akimirkų. Vykdama į PJD turėjau didelę svajonę – pamatyti Šventąjį Tėvą Benediktą XVI. Kai ta akimirka atėjo, mano širdis iš džiaugsmo net verkė. Supratau, kad Dievas padovanojo didelę dovaną. Aišku, buvo ir sunkių akimirkų. Man buvo baisu, kai susitikimo su popiežiumi metu ėmė smarkiai lyti ir žaibuoti. Sudėjau maldas Viešpačiui, ir lietus po truputį mažėjo. Iš kelionės namo labiausiai įsiminė Marijos artumas Lurdo šventovėje. Po šios kelionės supratau, kad Jėzus mus visus labai myli ir globoja kiekviename mūsų žingsnyje.

Kristina (Plikiai)

 

Man ši kelionė į PJD davė suprasti ir dar labiau sutvirtinti ryšį su Dievu, Juo pasikliauti. Ypač kai buvome pasiklydę pačiame La Coruna miesto centre, kai reikėjo kažkokiu būdu per 30 minučių atvažiuoti į šv. Mišias. Bet Dievas mūsų neapleido ir sutikome nuostabius žmones, kurie nuvežė iki tos vietos, kur mums labai reikėjo. Ši kelionė iš tiesų man padėjo dar labiau įsigilinti į tikėjimą ir Dievą.

Marija P. (Vilnius)

 

Prieš vykdamas į PJD buvau girdėjęs labai gerų atsiliepimų, tad vykau kupinas didelių lūkesčių, norų ir vilčių. Deja, turėjau nusivilti, nes nei dienų vyskupijose, nei pagrindinės savaitės metu nepastebėjau ypatingų ženklų ar stebuklų, neišgirdau genealių minčių, idėjų ar patarimų. Tarp daugybės renginio dalyvių buvo ir „paklydusių brolių“, tad sugebėjau padaryti išvadą, kad „visi“ atvažiavo tik pasilinksminti ar gerai praleisti atostogas. Buvau tokios nuomonės, kol vieną kartą supratau, kad net ir čia, Pasaulio jaunimo dienose, norint išgyventi bendrystę ir sutikti Kristų, reikia įdėti savų pastangų. Pasikeitus požiūriui, pasikeitė ir potyriai.

Mantas (Šiauliai)

 

Važiuodama į PJD tikėjausi nedaug – pasimelsti kartu su Šventuoju Tėvu ir susitikti Jėzų. Kuo mažiau tikiesi, tuo esi labiau stebinamas ir atviras Šventosios Dvasios vedimui. Tikiu, jog neatsitiktinai 26-osios PJD vyko Ispanijoje, kad ne be reikalo jose dalyvavau. Buvo visko... Pirmiausia susigyventi teko autobuse: visi tapome maža bendruomene. Be galo šiltai mus priėmė broliai joanitai Prancūzijoje, suteikę maisto, nakvynę, dalijęsi meile bei malda. Smagu buvo Prahoje, Arse ir Barselonoje, tačiau norėjosi kuo greičiau susitikti jaunimą iš viso pasaulio. Sudalyvavę Eucharistinėje puotoje O‘Cebreiro, leidomės į La Coruna, kur kartu su austrais dalyvavome vyskupijos dienose. Turėjau malonę dalyvauti pasaulio Jaupra susitikime, praplėtusiame mano akiratį ir mąstymą. Supratau, kad Europos pranciškoniškasis jaunimas sudaro tik lašą jūroje – visoje pasaulinėje Jaupra brolijoje. Lietuvių katechezės, šv. Mišios gimtąja kalba... Nuovargis, karštis, šaltas vanduo, vėjas, audros, nesutarimai neprilygo ir buvo verti išpažinties, bendros maldos su popiežiumi ir milijonu žmonių iš viso pasaulio, šypsenų ir malonių pasisveikinimų, pokalbių su broliais ir sesėmis iš viso pasaulio... Tų momentų, dar ir dar kartą primenančių, kad Jėzus Kristus, mūsų Viešpats, gyvena su mumis ir tarp mūsų, kad esam Jo mylimi, kad Juo pasitikint nėra ko bijoti. Geriausia, ko galime mokytis piligrimystės metu ir pritaikyti gyvenimo kely – tai prašyti Viešpaties malonės Juo tikint ir pasitikint nieko nesitikėti, kad mumyse ir per mūsų silpnumą lietųsi Jo meilė, gailestingumas ir stiprybė.

Kristina (Kretinga)

 

Šį pavasarį aš dar kartą perskaičiau Egziuperi „Mažąjį Princą“ ir man labai įsiminė Princo bei lapės santykių pradžia. Lapė sakė jam, kad yra be galo daug žmonių, netrokštančių iš tiesų draugauti, norinčių tik sumedžioti, pasinaudoti. Lapė norėjo draugauti, todėl kvietė Princą ją prisijaukinti, ateiti kasdien vis arčiau ir arčiau. Šioje kelionėje supratau, kad aš esu Princas, o mūsų Dievas yra lapė. Pajutau, kad mums dar reikia be galo daug pabūti kartu, kad man kasdien reikia stengtis glaustis prie Jo vis arčiau ir arčiau. Na, o jeigu be gąsdinančių asmeniškumų, kelionė buvo (kaip ir visada su pranciškonais) kasdien vis kitokia, įdomi ir pilna iššūkių bei išbandymų. Visi piligrimai savotiški ir be galo draugiški, vietovės labai gražios, o Dievo globa atima žadą. Esu dėkinga, kad visa tai patyriau. Ačiū.

Rimantė (Vilnius)

 

Madridas. PJD. Mažai galimybių į jas pakliūti, rodos. Kuo daugiau Dievui sakai „taip“, tuo daugiau kliūčių atsiranda. Džiaugiuosi jas įveikęs ir ten pakliuvęs. Didžiulė minia jaunų žmonių iš viso pasaulio kartu meldžiasi, kartu nutyla prieš Švenčiausiąjį Sakramentą. Suvažiuoja įvairiakalbiai žmonės ir, atrodo, nėra galimybių susikalbėti, tačiau jei širdyje Kristus, kalbos barjerai išnyksta ir įvairiakalbiai vienas kitą supranta. Krauk į lagaminą kylančius klausimus, dokumentą ir drabužių pamainą ir vyk į artimiausias PJD!

Vytautas (Rokiškis)

 

Iš pradžių buvo labai blogai miegoti ir sėdėti autobuse, bet Dievas mums padėjo ir padovanojo tas naktis, kurias galėjome praleisti pas brolius įvairiose šalyse. Atvažiavus į Madridą, prasidėjo patys didžiausi karščiai, bet, žinoma, mes juos įveikėm. Per vigiliją gavome Dievo malonės per lietų, žaibus, bet viskas baigėsi gerai ir nakvynė lauke buvo puiki. Ši kelionė buvo nuostabi!

Monika M. (Kretinga)

 

Anksčiau savyje turėjau kažkokią tuštumą. Nuolat būdavau nepatenkinta savimi ir kitais. Šioje kelionėje patyriau tikrąją broliškąją ir seseriškąją meilę. Tada supratau, ko man visuomet trūko. Mes visi buvome kaip viena didelė šimto žmonių šeima. Kiekvienoje kelionėje atrandu vis ką nors naujo, sau naudingo, taigi visai nesigailiu. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad Dievas veikia per kitus žmones, o taip pat per mane, kad padėtų kitiems tobulėti. Aš manau, kad reikia tik įdėmiai įsižiūrėti. Jis mėgsta veikti slaptoje, bet Jis tikrai yra. Įsitikinau!

Karolina (Kaunas)

 

Kadangi į PJD važiavau pirmą kartą, didelių lūkesčių neturėjau, bet turėjau troškimą grįžti kitokia, kažkuo praturtėjusi, kažką supratusi. Stebuklingai išvykusi į šią kelionę žinojau, jog ji bus sunki. Tai pasitvirtino. Kaip visada piligriminėse kelionėse autobusu mane džiugina malda. Praha, Arsas, Barselona – laukimas jaunimo dienų ir tarpusavio bendrystė. La Coruna – Dievo išbandymas man, kurio nesitikėjau. Patenku į šeimą viena, nemokanti gerai kalbos. Buvau išsigandusi. Meldžiausi, kad Dievas duotų drąsos, ir tos dienos šeimoje buvo nuostabios. La Coruna padarė įspūdį – ten daug išmokau, dabar svarbu visa tai parsivežti namo. Lauktasis Madridas daug nenustebino, kiek nuliūdino karščiu. Sunkios dienos. Džiugino, kad mes ne vieni, kad daug jaunimo eina tuo pačiu keliu kaip tu. Cuatro Vientos – sunkiausia diena, bet nuostabiausias vakaras ir naktis. Karštį išverti buvo sunku, bet vakare Dievas padovanojo debesį. Adoracija – milžiniška minia nutyla ir būna su Jėzumi. Naktis ir pats saldžiausias miegas. Buvo tikrai nelengva, bet buvo nuostabus liudijimas. Nuvykus į Lurdą, Marija nuramino maldoje ir išlydėjo namo. Na, o pas lenkus tikrai buvo gera. Su dideliais perversmais negrįžtu, bet žinau, kad širdyje kažkas nauja.

Alberta (Kretinga)

 

Piligrime gyvenime dar nebuvau, bet keliauti į Pasaulio jaunimo dienas nepatyrimas nesutrukdė. Neįsivaizdavau, ko galiu tikėtis, kaip gyvensiu, ką matysiu. Jau būdama PJD jaučiausi labai įvairiai. Kiekviena žygio (važiavimo) diena ir pasisvečiavimai sudrebindavo jausmus. Juk susitikdavome su gyvybingais žmonėmis, turinčiais pilnas tikėjimo širdis. Mane tai pakylėdavo, nebuvo sunku patirti nepatogumus, o kaip tik visi sutikti sunkumai man buvo tiesiog šuolis, nuo kurio dabar galiu matyti savo gyvenimą paprasčiau.

Elena G. (Vilnius)

 

Didžiausią įspūdį paliko susitikimas su popiežiumi, nors ir nepavyko Šventojo Tėvo pamatyti iš arti. Labai patiko Benedikto XVI aukojamos Mišios. Taip pat paliko įspūdį susitikimai ir bendravimas su kitų tautų žmonėmis.

Matas (Kretinga)

 

Važiuodama tikėjausi suartėti labiau su Dievu, nes nesu labai tikinti į angelus ir šventuosius. Didžiausią įspūdį paliko miestai, jų bažnyčios, jų dydis ir grožis, taip pat mūsų broliai, jų gerumas ir pagalba, bei bendraamžiai draugai, kurie vieni su kitais elgėsi kaip su senais draugais. Baigiantis kelionei, jaučiu, kad mano tikėjimas pasikeitė. Įvyko stebuklas: kuo anksčiau netikėjau, dabar tikiu.

Andželika (Telšiai)

 

Būnant su draugais maldoje ir giesmėje, pasikeitė mąstymas apie Mišias, rožinį, bendrą maldą. Supratau jos prasmę ir reikšmę. Supratau, ką sakau per maldą Dievui. Mano pirmosios PJD mane labai pakeitė dvasiškai ir emociškai. Manau, kad tai Dievas buvo su manim beveik visas dienas, bet tai supratau tik vakar.

Arnoldas (Kretinga)

 

JMJ poveikį pajusiu tik grįžusi, kai suvoksiu visa, ką patyriau. Jei nuoširdžiai, kol kas nesijaučiu pakiliai ar pasikrovusi didžiulės tikėjimo dozės. Tikrosios JMJ turbūt buvo pati kelionė, kasdienės Mišios, žmonės, su kuriais važiavau. Tikrai nesigailiu dėl nieko, džiaugiuosi potyriais, kurių tikrąjį poveikį pajusiu tik išgryninusi visus įspūdžius.

Agnė M. (Vilnius)

 

Važiuodama į PJD neturėjau išankstinių įsivaizdavimų, todėl nei perdaug nusivyliau, nei perdaug džiaugiuosi. Važiuodama per Europos šalis, kuriose stojome, nesitikėjau tokių šiltų sutikimų ir tokių širdžiai džiugių šv. Mišių. Labai norėčiau, kad dažniau pajusčiau tą džiaugsmą, kurį jutau per pirmąsias ir bendrąsias mūsų šv. Mišias.

Kamilė (Vievis)

 

Kelionė buvo nuostabi! Joje tikėjausi išgyventi susitikimą su Jėzumi, milijonu besimeldžiančių jaunų žmonių, bendrystę su savo grupe, su kuria važiavau. Aš visa tai patyriau. Ir melstis, ir giedoti, ir šlovinti Viešpatį su kitai yra daug stipriau nei vienam. Tada pajunti tokią galią, kad tikintys žmonės yra daug stipresni nei netikintys. Man labai patiko dienos vyskupijoje. Ten turėjome pakankamai laisvo laiko apmąstymams, bet buvo ir įdomių užsiėmimų. Labai įsiminė šlovinimas, nes giedojome visi iki vieno. Savanoriai ir kiti sutikti žmonės buvo labai malonūs, patiko ispanų šiltumas, kad kiekvieną žmogų priima kaip savą. Madride labiausiai įsiminė lietuvių katechezės ir susitikimas su popiežiumi Cuatro Vientos oro uoste. Man labai patiko lietuvių vyskupų vedamos katechezės ir tos trejos Mišios, kai aplink buvo visi lietuviai. Tikrai smagu matyti, kad mūsų šalyje yra daug tikinčio jaunimo, ir kad Jėzus gyvena mūsų širdyse. O oro uoste buvo įspūdinga matyti tiek žmonių, susirinkusių dėl bendro tikslo – tvirtinti tikėjimą, išpažinti Viešpatį ir skelbti, kad Jis tikrai yra. Kelionė man paliko labai didelį įspūdį. Visi mūsų autobuso žmonės buvo labai draugiški. Viskas buvo šaunu. Aš patyriau daug daugiau nuostabių dalykų nei tikėjausi.

Marija (Kretinga)

 

Ši kelionė kasdien pateikdavo vis naujų staigmenų. Kiekvienas miestas, kuriame sustodavome, turėjo kuo nustebinti ir ką parodyti. Kasdieninis šv. Mišių šventimas nuo pat kelionės pradžios padėjo „įvažiuoti“ į piligriminės kelionės ritmą. Didžiausią įspūdį paliko masė jaunų žmonių, išėjusių iš savo patogių aplinkų, pasiruošusių įvairiems kelionės sunkumams, tikinčių Jėzumi Kristumi. Susitikimai su popiežiumi buvo įspūdingi, tačiau juos kartkartėmis temdė vietos, vaizdo trūkumai, na, bet juk viskas didesnei Dievo garbei. Tęsiant apie staigmenas, labiausiai įstrigo Dievo dovanos, nukritusios pačiais netikėčiausiais momentais. Negaliu nepaminėti atvejo, kai beieškant restorano visiškai pasiklydome, paklausėme kelio vieno senuko, kuris kartu su nuorodomis davė mums visko, ką turėjo automobilyje: saldainių, nosinėlių, vandens ir ledų! Apibendrindamas galiu pasakyti, kad ši kelionė – super, nes buvo gerai organizuota, turėjo turiningą programą, davė daug dvasinių patyrimų, suteikė galimybę pamatyti (išgirsti) daug dvasinių idealų. Tiesa, kartais trūko info apie tai, kur esame (pvz. Montserrat vienuolynas, O‘Cebreiro).

Arnoldas (Šiauliai)

 

Mano vaikystės svajonė buvo nuvykti į Madridą, bet niekad nekilo mintis, kad vyksiu į Pasaulio jaunimo dienas Ispanijoje. Šioje kelionėje tikėjausi sustiprėti dvasiškai ir nors tikrai pasikeičiau, kartais būdavo sunku Dievui pasakyti „taip“. Programoje buvo tokių dalių, kad tekdavo panuobodžiauti, bet šiaip viskas pasikeisdavo, kai gatvėse jauni žmonės pradėdavo skanduoti: „Benedicto“. Nuolat teko galvoti, iš kur gauti lašą vandens troškuliui numalšinti. Ir vis tik beprotiškai džiaugiuosi šia kelione, nes per išpažintį atrodė, kad kalbuosi ne su broliu, o su pačiu dangiškuoju Tėvu. Nuostabi patirtis...

Marta (Kretinga)

 

Važiuodama į PJD neturėjau daug lūkesčių. Mano galvoje sukosi tik viena, brolio Antano pasakyta mintis, kad reikia važiuoti į PJD susitikti su Jėzumi. Taigi visą kelią į priekį bandžiau brandinti šią mintį. Dabar važiuojant namo galiu pasakyti, kad Jėzų buvau sutikusi. Jis atėjo per stiprų lietų ir vėją vidury lauko, leisdamas patirti tikrą džiaugsmą kartu su viso pasaulio tikinčiais žmonėmis ir Šventuoju Tėvu. Bet paskutinį žodį man Viešpats tarė per lenkų brolio Oskaro padovanotą paveiksliuką: „Pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk Juo ir Jis tau padės“ (Ps 37,5.)

Lina (Kaunas)

 

Labiausiai patiko La Coruna mieste ir Madride, kai kartu meldėmės. Sužavėjo minios draugiškų žmonių ir ypač ispanų svetingumas. Kelionėje pradėjo patikti šv. Mišios, o ypač pamokslas. Sutikau daug skirtingų ir įdomių žmonių. Buvo daug sunkumų ir daug džiaugsmo. Kelionė nuostabi.

Gediminas (Kretinga)

 

Šios PJD buvo antros ir palyginus su pirmom gana ramios, nes važiuodama jau žinojau, kaip viskas bus. Chaosas, kartais nerimas ir nežinia, bendra malda, tikėjimas ir ramybė, kurios ieškojau iki kelionės pradžios. Dvasinės ramybės ir dvasinio poilsio. Didžiuojuosi savimi, nes tikrai nemaniau, kad galėsiu ištverti tą karštį, bet vedama už Jo rankos ir dėkodama už kiekvieną patirtą akimirką keliavau vis lengviau. Labai ačiū visoms šeimoms, savanoriams ir parapijoms, kurios taip rūpinosi, kai svečiavomės pas juos. Lai lydi juos Dievo malonė. Ačiū Kretingos autobuso draugams, broliams ir sesėms už draugiją į PJD Madride. Mon patika!

Simona (Kaunas)

 

Iš šios piligriminės kelionės parsivežu labai daug įspūdžių. Buvo ir daug nuovargio, tačiau nuolatos išgyvenama pakylėta nuotaika suteikė be galo daug džiaugsmo. Poreikiai kelionės pradžioje ir jai įpusėjus labai pasikeitė. Jie išties labai sumažėjo. Tesinorėjo tik dviejų paprastų dalykų: turėti, ką pavalgyti, ir turėti kur ištiesti kojas miegui. Labai pribloškė tokia didelė gausa tikinčių jaunų žmonių bei jų noras nuolat ir visur šlovinti Viešpatį. Kur tik eini, girdi giesmes ir džiaugsmingą šurmulį.

Giedrė (Kretinga)

 

Taigi man turbūt didžiausias liudijimas yra vien tai, jog aš čia esu. Be Jėzaus, be Jo malonės manęs čia nebūtų. Jau vien keliauti man pasiūlė Jonavos klebonas, kompensuodamas dalį kelionės. Visa tai buvo kaip ženklas, kad Jis su manimi. Iš tiesų ši kelionė buvo neišsakyta svajonė, kurią mano Tėvas išpildė. Buvo laikas, kai prieš kelionę galvojau atsisakyti ir nekeliauti į PJD, kadangi į mano širdį įžengė beprasmė tyla ir maldos nebuvimas. Buvau tikra, kad kažkam viso to reikia labiau nei man... Na, bet visgi perėjau visus gundymus ir atėjau. Dabar aiškiai matau, kad man visgi reikėjo čia būti. Tarp tūkstančių žmonių, tarp nuovargio, tarp nepasitenkinimo aš radau Jį, savo Dievą. Be proto aiškiai jaučiau Jo globą, Jo meilę. Mažuose menkniekiuose Jis mane lepino, ramino, guodė. Šioje kelionėje pradėjau statyti savyje mažą koplytėlę, kurioje galėčiau kaskart glaustis prie Mylimojo (kurį dar tik mokausi mylėti). Iki šiol nebuvau to patyrusi, to jausmo, kai nepaisant visko Jis manyje, kažkokioje ramybės kertelėje. Iš čia išvykstu jau ramesnė, tikresnė. Ir man tikrai reikėjo dalyvauti šiose PJD. Pasitikėkime, Jėzus sako – Jėzus žino! Man Jis tai įrodė.

Vaida (Jonava)

 

Kadangi iki pat išvažiavimo netikėjau, kad ten važiuosiu, tai sunku pasakyti kažką apie savo lūkesčius. Nežinojau, ko tikėtis, nes tai mano pirmosios Pasaulio jaunimo dienos. Atvykus į La Coruna parapiją, pasijutau kaip namie. Svetingas priėmimas, o dar gavau nuostabią malonę gyventi šeimoje. Atrodo, ko daugiau ir besitikėti. Aplankėm tiek nuostabių vietų. Galiu pasakyti, kad gyvenom nuostabiausioj parapijoj, nes turėjom galimybę aplankyti Santiago de Compostela miestą. Madride nesitikėjau susidurti su tokia gausybe žmonių. Buvo gana sunku, ypač, kai nesi prie to pratęs. Labai patiko „Franciscan Village“ programa. Galbūt todėl, kad turėjom galimybę ne vien stebėti, bet ir patys prisidėti prie programos. Nors karštis Madride kasdien atimdavo daug jėgų, tačiau tai nesugadino vidinio džiaugsmo! Visą kelionę buvo sunku patikėti, kad ir aš čia dalyvauju. Manau tai suprasiu grįžusi. „O monei patika!“

Monika Š. (Kretinga)

 

Kelionę į PJD vainikavo daugelio atsakymų į klausimus gavimas. Taigi viskas prasidėjo dar ankstyvoje vaikystėje, kai močiutė, kuri tuomet buvo labai dievobaiminga, versdavo ir mane melstis. Žinoma, kažkurį laiką buvau labai pamaldus, bet pradėjęs eiti į mokyklą nuo tikėjimo nutolau, nes kaip ir nebuvau pažinęs gerojo ir mylinčio Dievo. Tuo metu, kaip ir dauguma vaikų, į bažnyčią eidavau du kartus per metus. Baigiant pradinę mokyklą vienas įvykis tai pakeitė. Žaisdamas su draugais iš aukštai nukritau ant akmenų krūvos ir man plyšo blužnis. Buvau iš karto nuvežtas į reanimaciją ir gydytojai ketino daryti operaciją. Aš to bijodamas daug meldžiausi, ir stebuklingai blužnis pati sugijo. Taip įvyksta labai retai. Gydytojai iki šiol netiki šia istorija. Po to jaučiausi labai dėkingas ir tapau nuolatiniu bažnyčios lankytoju. Bet ten, kur eidavau, nesirinko daug jaunimo ir po metų ryšys su bažnyčia vėl nutrūko. Jis neatsinaujino iki pat dešimtos klasės pabaigos, kai dėl socialinių valandų trūkumo teko sudalyvauti Bernardinų parapijos stovykloje. Ten pajutau rojų žemėje per žmonių gerumą ir nuoširdumą. Buvo neįtikima sutikti ir pamatyti tiek daug gėrio vienoj vietoj. Tada su pusėtinu tikėjimu pradėjau lankytis Bernardinuose, o po pusės metų sudalyvavau Kairos rekolekcijose, kuriose įvyko tikrasis atsivertimas. Ten supratau tikrąjį Jėzaus aukos svarbumą. Po to porą mėnesių absoliučiai nieko nesinorėjo, nes visur mačiau labai daug gėrio ir to užteko. Deja, veikiamas aplinkos nupuoliau nuo tikėjimo į abejones... Iš to kilo daug klausimų, su kuriais išvažiavau į PJD. Čia jautėsi nuostabus bendruomenės artumas bei vietinių žmonių nuoširdumas. Jie padėdavo net neprašomi. Tačiau dvejonės įvairiais išoriniais ir politiniais bažnyčios klausimais tarsi plėšė į dalis. Priešpaskutinę kelionės dieną, po šv. Mišių, per adoraciją kilo mintis prieiti prie br. Pauliaus ir sulipdyti viską vėl į vieną, sudėlioti vėl visus taškus ant „i“. Kalbėjomės tris valandas ir jaučiuosi atgavęs tikėjimą bei tikiuosi, kad daugiau nebebus svyravimų. Taigi PJD yra nuostabus gyvos ir jaunatviškos Bažnyčios pavyzdys, ieškantiems atsakymų.

Donatas S. (Vilnius)

 

Aš labai džiaugiuosi, jog sudalyvavau šioje piligriminėje kelionėje, nes buvau nusprendusi nebevažiuoti. Per visą kelionę pamačiau ne tik pačias nuostabiausias pasaulio vietas, bet ir sutikau labai skirtingus, įdomius žmones, kuriuos visus jungia bendra tikėjimo jėga, kuri taip pat palietė ir mane. Kiekvienoje šalyje, kiekviename mieste, kiekvienose Mišiose sukildavo vis kitokie jausmai, kurie stiprino mano tikėjimą. Aš tiesiog negaliu apsakyti, kaip džiaugiasi mano širdis.

Laura (Kretinga)

 

Prieš važiuodama į JMJ nerimavau dėl daugelio dalykų, ypač dėl per rekolekcijas Pakutuvėnuose išgirsto kvietimo: „lai jūsų tikslas būna susitikti Gyvąjį Kristų“. Nežinojau, ką turiu daryti ir kaip, nerimavau, kad gali nepavykti apžiūrėti nepažįstamų miestų, kad juose pasimesiu, kad didžiulėse masėse liksiu viena. Tačiau dabar liudiju, kad per visą kelionę jutau tikrą Dievo vedimą, kuriuo negaliu netikėti, nes nuolat atsidurdavau tinkamose vietose tinkamu laiku, pamatėme dalykus, kurie viršijo net geriausius mano norus. Dėkoju Dievui už susitikimus su Juo per šv. Mišias, už pamokas, gautas per šias tris savaites, ir nuostabių žmonių pulkelį, kuriuos Jis man leido atrasti. Lai Šventoji Dvasia apsigyvena jumyse.

Elena L. (Vilnius)

 

Vykau į PJD su viltim, kad tai – didelis susitikimas. Susitikimas su Jėzumi, popiežiumi ir jaunimu iš viso pasaulio. Troškau atrasti tai, kas nauja, o svarbiausia sustiprinti tikėjimą ir pasisemti jėgų skelbti Evangeliją tarp bendraamžių, kurie atitolę nuo Bažnyčios ir nepažįsta tikėjimo. Tai buvo pati ilgiausia mano piligriminė kelionė. Prisiminimuose lieka ne tik didžioji savaitė Madride, bet ir visos vietos, kurias aplankėme. Sunkiausia buvo La Corunoje, kai gyvenant šeimoje teko prisitaikyti prie ispaniškos šeimos dramų. Dar dabar viską prisimenu su šypsena. Visa kita išsipildė su kaupu, daug daugiau negu tikėjausi. Manau, kad dauguma jaunuolių – besidalijantys tikėjimu, svyruojantys, abejojantys ar net netikintys – patyrė prisikėlusį ir gyvą Viešpatį Jėzų! Ir labiau įsigilino į tikėjimo tiesas, sustiprino savo dvasinę patirtį.

Alina (Kretinga)

 

Prieš kelionę bijojau kažko tikėtis, kad netektų nusivilti... Dabar galiu pasakyti, kad įspūdžiai ir patirtis pranoko viską. Buvo gera kartu šlovinti ir dalintis tikėjimo patirtimis, tris savaites gyventi kaip broliams ir seserims visiškoje bendrystėje. Manau, kad po šios kelionės mes tvirčiau įtikėjome ir šia patirtimi dalysimės su artimais žmonėmis.

Jovita (Šiauliai)

 

Kelionė nereali. Suartėjimas su Jėzumi buvo įsimintiniausia. Buvo nuostabu žiūrėti į milijoninę minią, kuri tyli ir meldžiasi. Visi kartu.

Lauryna (Kretinga)

 

Šios PJD man buvo pirmosios. Labai džiaugiuosi, jog keliavau su pranciškoniškojo jaunimo grupe. Visos kelionės metu jaučiausi, kad esu ne viena! Jaučiau, jog yra Dievo šaltinis, kuris mane stiprina, padeda tvirtėti ir drąsiau eiti tikėjimo keliu! Išties keliaudama nesitikėjau ypatingų ženklų, stebuklų, bet stebuklai vyko kasdien, dažniausiai ten, kur jų nelaukdavau. Taip pat gavau vieną labai stiprų ženklą besimeldžiant, viliuosi, jog Jis keis mane, artins prie Dievo. Dievo palaimos! Jau laukiu kitų jaunimo dienų Kaune bei Rio de Žaneire!

Eliza (Vilnius)

 

Ši kelionė buvo labai sunki ir ilga. Sunkiausia iš visų, į kokias teko važiuoti. Vis dėlto buvo ir gerų bei smagių dalykų. Man labai patiko vaikštinėti po Barseloną, taip pat gyventi La Corunoje. Apie pačias PJD nelabai turiu ką gero pasakyti. Tas baisus karštis ir didžiulė nuolat šurmuliuojanti minia tiesiog varė iš proto. Baisiausia buvo ta diena, kurią reikėjo praleisti aerodrome. Dulkės, karštis, išdegusi žolė – visai kaip dykumoje. Vieną akimirką jau maniau, kad nebeištversiu. Labai džiaugiausi, kai pagaliau palikome Madridą. Kelionėje atgal labai patiko Strasbūras. Vienas iš gražiausių ir jaukiausių miestų, kokiuose teko pabuvoti. Kelionė pirmyn ir atgal buvo nuostabi, tačiau PJD, deja, mane nuvylė.

Kotryna (Kretinga)

 

Ak! Pasaulio jaunimo dienos Madride... Dėkoju Dievui už tokią įspūdingą, ilgą, pilną įvairiausių patirčių, išgyvenimų, pokalbių, giesmių ir maldų kelionę. Šlovinimo giesmės, jaunų žmonių tikėjimas stiprino, rodė kelią artyn link Viešpaties. Brolių pamokymai versdavo gilintis ir žiebti meilę Kristui, nebijoti atsiverti prilaikant Šventosios Dvasios rankoms. Gera buvo suprasti, jog Dievas net ir beviltiškoje situacijoje manęs nepaliks ir neleis man eikvoti nervų. Su kiekviena diena stengdavausi išlaikyti ramybę ir tikėti Juo, nes jeigu Dievas pasirūpina, kad kiekviena gėlelė, kiekvienas smulkiausias vabalėlis būtų apsirūpinęs tuo, kad liktų gyvas, tai kodėl Jis turėtų mane užmiršti? Be galo džiaugiuosi tuo, jog kelionės metu pradėjau įžvelgti Dievo atvaizdą kiekviename žmoguje, svarbiausia pačiam kuo nuoširdžiau ir tyriau žvelgti į jį. Tikiu, kad ši kelionė ilgai neišdils man iš atminties. Ačiū Tau, Dieve, kad buvai ir esi su manimi.

Ieva (Vilnius)

 

Prieš kelionę buvo abejonių, ar išvis galėsiu į ją važiuoti, nes buvo problemų su pinigėliais, bet prieš pat išvažiuojant pinigų turėjau tiek, kiek reikia ir dar daugiau. Matyt, Dievas pasistengė... Kelionė autobusu buvo nelengva, nes tino kojos, pykino, nepatogu... Bet buvo linksma. Angelų žaidimas viską labai pagyvino, buvo malonu globoti kitą ir jaustis globojamai. Labiausiai man patiko Prancūzijoje esantys Arsas ir Lurdas. Tos dvi šventos vietos mane asmeniškai labai palietė. Labai patiko pranciškoniška programa, liudijimai, vyskupijų gyvenimo pristatymai, Susitaikinimo pamaldos. Lietuviškos Mišios užsienyje buvo tikra šventė! Gražu buvo pamatyti Barselonos bažnyčią, parką, paplūdimį, La Coruna muziejus... Cuatro Vientos oro uoste buvo siaubinga! Kai su Alina ėjome ieškoti vandens, dvejose vietose jo šaltiniai buvo sugedę, neveikė. Tuomet vos nepuolėme į paniką. Aplink alpo žmonės, karštis buvo siaubingas. Naktis po atviru dangumi šiek tiek kompensavo. Mano tikėjimą sustiprino ši kelionė. Čia pamačiau daug, daug, daug jaunų žmonių iš kitų valstybių, kurie tiki į Jėzų Kristų. Kai pamatai šitokią didžiulę minią, einančią į šv. Mišias su popiežiumi, supranti, kad tikėjimo kely nesi vienas. Labai dėkoju visiems organizatoriams už jų vargą, pastangas ir darbą. Ačiū, ačiū, ačiū!

Emilija (Kretinga)

 

Jei realiai, tai net nežinau, nuo ko pradėti, nes šioje kelionėje buvo visko. Paskutinis pusmetis tiek emociškai, tiek dvasiškai buvo labai sunkus, tad labai tikėjausi, kad viskas vėl atsistos į senas vėžes. Deja, taip nenutiko ir grįžtu namo su dar daugiau klausimų, bet dėl to visiškai nebijau. Supratau, jog Dievas ne visada pasirodo tuomet, kai to prašai, ir nors atrodo, kad viduj visai tuščia ir nieko nejauti, Dievas tave jaučia ir girdi ir gali parodyti savo gerumą per kitus žmones. Labai tikiuosi, kad ateis laikas ir man, o dabar džiaugiuosi, kad Dievas padėjo ir sutvirtino tikėjimą tų žmonių, kuriems to daug labiau reikėjo. Per Madride vykusias katechezes suvokiau, kad Dievas kiekvienam žmogui turi kažką numatęs, ir visos mano abejonės ir baimės yra visiškai bergždžios prieš Jo planą. Esu paprastas žmogus, tad ir Dievo man siunčiami ženklai yra visiškai paprasti, reikia tik išmokti juos pastebėti ir jais neabejoti, nelaikyti jų paprastais atsitiktinumais. Taip pat šioje kelionėje supratau, kaip gera, lengva ir visiškai normalu yra melstis bet kur ir bet kada. Netgi pirmą valandą nakties, vidury oro uosto, tarp tūkstančių miegančių žmonių įdomias kalbas nutraukęs pasiūlymas pasimelsti rožinį man, septyniolikmetei merginai, pasirodė ne tik normalus, bet ir labai viliojantis. Tai, kas anksčiau atrodė močiučių pomėgis, man tapo malonia bei įprasta kasdienybe, kuri sutvirtina ryšį tiek su savimi, tiek su Dievu. Dėkoju Dievui už visus žmones, už visas naujas pažintis bei patirtus nuotykius, kurie leido priartėti prie Dievo. Tikiuosi, kad būsiu pakankamai stipri išlaikyti ir skleisti įgautą patirtį ir tikėjimą kasdieniniame gyvenime. Tad palinkėkit man sėkmės, o jums visiems meldžiu Dievo malonės.

Marija K. (Vilnius)

 

Pasaulio jaunimo dienose man didžiausią įspūdį paliko žmonės. Būtent juose aš šįkart atradau Dievą. Pirmiausia, visa bendruomenė, važiavusi su mumis, yra nuostabi. Bet labiausi mane nustebino ispanų darbas ir pasiaukojimas, kad deramai priimtų piligrimus. Ypač įstrigo vaizdas, kai vaikinas jau paskaudusia nugara toliau lenkdavosi ir kraudavo mums iš puodo pietus. Be to, ispanai gatvėse būdavo itin paslaugūs. Kartais nereikėdavo nei prašyti pagalbos, užtekdavo išsitraukti žemėlapį ir žmonės, net angliškai nemokantys, patys prieidavo ir bandydavo kaip įmanoma padėti. Viena iš įdomiausių veiklų Madride buvo tiesiog susipažinti su gatvėje praeinančiais užsieniečiais ar lietuviais. Tai vyko labai natūraliai ir įdomiai. Taigi tikrai džiaugiuos kelionėje sutiktais žmonėmis, jų dėka aš supratau, kad Dievas dar tikrai tebeveikia žmonių širdyse, ir pats priartėjau prie Kūrėjo.

Žygimantas (Vilnius)

 

Tai, ką patyriau per JMJ, atrodo kaip vienas nesibaigiantis gražus sapnas ir kiekvieną kartą, prisiminus tą daugybę gerų ir tikinčių žmonių, apima begalinė laimė. Kiekviena iš 20 kelionės dienų buvo nepakartojama, išskirtinė, bet yra vienas apibendrinantis žodis – džiaugsmas. Dievas atvėrė visų mūsų širdis ir jas pripildė. Tikiuosi, tai liks amžinai.

Justina (Kretinga)

 

Šios PJD prasidėjo labai viltingai ir pakilia nuotaika. Patiko patirtis ir veiksmas La Coruna mieste su jaunimu. Truputį nuvylė, kad tiek nedaug mūsų priėmė į šeimas. Bet iš kitos pusės džiaugiausi, kad galėjome solidarizuotis su austrais dalindamiesi sporto sale. Džiaugiausi lietuvių priėmimo vieta ir kokybe Madrido miesto mokykloje. Džiaugiuosi, kad buvome labai vieningi ir klusnūs. Labai patiko „Franciscan Village“ mūsų lietuvių šokis ir brolių „band“ pasirodymas! Pagrojimas kartu su Stan Fortuna man buvo visu PJD Madride vinis! Nuliūdino ispanų pasiruošimo drungnumas ir organizacijos kokybė, bet labai sustiprino ir paguodė pirmosios Mišios Cibelės aikštėje ir Adoracija Cuatro Vientos. LJD Panevėžyje savo kokybe ir Dvasia buvo daug geresnės nei Madridas. Esu patenkintas 100 balų mūsų 2 autobusų dvasingumu, drausme ir susiklausimu. Virgutei ir Monikai po aukso medalį!!! Grįžtu pailsėjęs dvasioje! Belieka pailsėti kūnu.

Br. Paulius OFM (Pakutuvėnai)

 

Labiausiai patiko autobuse važiuojančių žmonių draugiškumas. Nesitikėjau, kad visi taip gerai sutarsime, padėsime vienas kitam. Patiko, kad visi bendrai meldėmės, giedojome šlovinimo giesmes. Atvažiavus į Šv. Jono brolių vienuolyną Prancūzijoje, labai nustebino brolių draugiškumas ir vienas brolis, kalbantis lietuviškai. Iš visos trijų savaičių kelionės labiausiai patiko dienos vyskupijose. Labai patiko, kad turėjome laiko viskam – šv. Mišioms, žygiui, Dievo šlovinimui ir netgi laisvo laiko. Dar labai sužavėjo mūsų parapijos savanorių sutikimas, su daugeliu labai susidraugavome, buvo sunku išsiskirti. Madride patiko lietuviškos katechezės, taip pat visų žmonių bendrumas. Paliko gilų įspūdį, kad tiek daug skirtingų šalių jaunimo susirinko dėl tikėjimo.

Martyna (Kretinga)

 

Išgyventi tikėjimą kartu su daugiau nei milijonu jaunų žmonių iš viso pasaulio buvo nepaprasta patirtis. Tačiau šia piligrimine kelione tikėjimo kelias nesibaigia. Jis tęsiasi ir, tikiuosi, stiprės grįžus į kasdienybę. Svarbu suvokti, ką išgyvenau PJD metu, ką man tai reiškia ir nuspręsti, kaip noriu gyventi toliau. Tačiau net ir nepatyrus to, ko tikėjausi, vis tiek esu tikinti, atvira Dievo šaukimui. Nes gyvenimas – kelias pas Dievą, kelionė į Jo karalystę, kurioje natūralūs yra ieškojimai ir praradimai, nuopuoliai ir pakilimai.

Aušra (Vilnius)

 

Man didelį įspūdį padarė tai, jog Madride daugybė žmonių – susigrūdę, pavargę, ištroškę ir vis tiek laimingi nepikti, draugiški, viskuo patenkinti, pasirengę padėti kitam, kuriam reikia pagalbos... Įspūdį padarė šalies grožis, vandens skaidrumas. Nustebino važiuojančių į PJD žmonių įvairumas.

Vytautas (Kretinga)

 

Pirmą kartą stipresnį Dievo artumą pajutau, kai buvau Kairos rekolekcijose. Žinau, kad Dievas visada yra šalia, tačiau dažnai nuo Jo nutolstu. Per šias Pasaulio jaunimo dienas vėl pajutau Jį šalia savęs. Ypač šlovinant ir meldžiantis. Anksčiau niekada beveik nebuvau šlovinusi ir patyriau, kaip gera giedoti, šlovinti kartu su visais šiais nuostabiais žmonėmis. Beje, pamačiau daug nuostabių vaizdų! Viskas buvo nuostabu! Ačiū!

Austėja (Palanga)

 

Kažkas manęs klausė, kaip aš galiu ryžtis pusę savo vasaros atostogų praleisti toli nuo namų. Bet man niekad net nekilo abejonių, kad noriu vykti į šią nepaprastą kelionę. Ir tas nepaprastumas yra ne tame, kad vykome aplankyti Ispanijos, kurioje man neteko būti anksčiau, bet nepaprasta ši kelionė Dievo malone ir praturtinta patirtimi. Buvo daug gražių dalykų, kurie džiugino, stebino, kėlė šypseną, suteikė ramybę, plėtė akiratį, augino dvasią. Pro autobuso langą tiek dienų šmėkščiojo mano akiai neįprasti vis besikeičiantys vaizdai. Bendrakeleivių šypsenos ir tarpusavio pagalba, bendra malda ir giesmė, lankomos šventovės ir įžymios vietos, sutikti nauji žmonės – tai tik dalis visų gerų patirčių. Stebino Kūrėjo išmintis regint gamtos peizažus. Stebino tyla ir ramybė mažyčiuose Prancūzijos miesteliuose. Tuo pačiu vertė susimąstyti, kiek daug beprasmio triukšmo ir plepėjimo yra mūsų kasdienybėje. Buvo akimirkų, kai mane glumino girdimų pokalbių ir juokelių temos, ypač tomis akimirkomis, kai labiau derėjo prisilaikyti tylos ir rimties. Kai keliauji, geriau pažįsti žmones, nes gali stebėti ko ne visas įmanomas gyvenimiškas situacijas. Kartais teko dėl to apsidžiaugti, o kartais nuliūsti. Įspūdingiausia vieta, kurią teko šioje kelionėje aplankyti – Sagrada Famiglia bažnyčia Barselonoje. Tiek daug buvau skaičiusi apie architektą Gaudi ir tiek svajojusi savo akimis pamatyti šedevrą, skirtą Dievo garbei ir didybei. Didi Dievo malonė ir dovana yra toks žmogaus talentas sukurti pastatą, kuris išauga lyg medžiai, pražysta lyg gėlės ir bokštų viršūnėse tarsi sirpsta vaisiai. Džiugiausias dalykas dalyvaujant jaunimo dienose buvo galimybė iš gana arti pamatyti Šventąjį Tėvą Benediktą XVI. Vien nuojautos vedama susiradau vietą, kurioje apie dvi valandas laukiau popiežiaus pasirodymo kartu su daugybe žmonių iš įvairių pasaulio tautų ir kraštų. Ir man pavyko: Šventasis Tėvas pravažiavo visai arti. Iš to džiaugsmo net fotografuoti pamiršau, nes svarbiau buvo tą akimirką visa regėti gyvai. Sunkiausias momentas buvo ištverti beprotišką karštį Madride – ypač Cuatro Vientos, kai įsikūrėme laukti Vigilijos vietoje, primenančioje dykumą. Kepinanti saulė, oras tiesiog raibuliuojantis nuo karščio, deganti žemė, o vanduo ant kūno džiūsta akimirksniu ir, atrodo, jog visas prakaitas išgaravęs. Dykuma, į kurią atvykome melstis kartu su Šventuoju Tėvu ir susitikti Dievą. Dykuma, kurioje dieną alpsta žmonės, o naktį siaučia audra su griaustiniu. Tai buvo išbandymas kūnui, sielai ir tikėjimui. Ši piligrimystė visapusiškai buvo nelengva. Bet tik išvykęs į kelionę gali geriau suprasti ir įvertinti, ką turi kasdien. Prisimeni minkštą lovą, kai tris savaites kasnakt tenka miegoti autobuse arba ant grindų, ar šiltą dušą, kai prausiesi šaltu vandeniu degalinės tualete. Ilgiesi artimųjų, kurių nematei ir negirdėjai nuo kelionės pradžios. Piligriminė kelionė skirta ne tam, kad tiesiog aplankytum kitą šalį, pamatytum įžymybes. Piligriminė kelionė skirta tam, kad eitum pirmyn savo tikėjimo keliu, kad perkainotum savo vertybes, įvertintum tai, ką turi ir augtum dvasioje. Kartais turi nukeliauti tūkstančius kilometrų, kad sutiktum Dievą, kuris yra tavo širdyje.

Jolanta (Kretinga)

 

Į PJD vykau pirmąkart, turėdama išankstinę viziją... Žinojau, kad bus nelengva, nes nemėgstu minios žmonių. Ypač sunku buvo Madride, kai vyko bendri renginiai ar pamaldos. Tačiau manau, kad Dievas ir iš tų nelengvų dalykų parodys savo valią ir vedimą, kurio dabar dar aiškiai ir nejaučiu.

Sandra (Vilnius)

 

Viešpats prieš kelionę apdovanojo dideliu troškimu dalyvauti šioje tikėjimo šventėje. Turėjau didelių lūkesčių ir didelių baimių. Kelionės metu Viešpats tuos lūkesčius išpildė su kaupu, nuvydamas baimes. Kiekviena kelionė, o ypač tokia, yra proga geriau pažinti save ir ištirti savo santykį su Dievu. „Viešpats mūsų Vedlys“, – gražūs giesmės žodžiai, bet kelionė parodė, kad visgi yra sunku leistis būti Jo vedamai. Jaudino stebėjimas, kaip vaikai meldžiasi, kaip džiaugiasi kiekvienu melstu rožiniu, ir tai skatino ir mane su didesniu uolumu ir atsidavimu melstis. Patiko ir giliai palietė širdį sesučių sutikimas Prahoje. Didelį širdies sujudinimą pajutau gyvendama Jose Maria ir Marijos šeimoje La Corunijoje. Jų atvirumas ir rūpestis mumis bei jų tikėjimo liudijimas buvo ir yra atspirtis dvasiniam gyvenimui. Didelį džiaugsmą ir Šventosios Dvasios šoktelėjimą patyriau Madrido gatvių šurmulyje. Cuatro Vientos audroje ir Adoracijos tyloje, šv. Mišių aukoje bei dvasinėje Komunijoje. Jau dabar ilgiuosi to šurmulio! Žinoma, iš savęs vis norisi tvirtybės ir didesnio pasitikėjimo, bet galiu pasakyti, kad Viešpats mano gyvenime yra didelis turtas ir mano uola. Lydžiu maldoje kiekvieną autobuso (namų) bičiulį... Ir lauksiu kito susitikimo...

s. Danutė FMSC (Kretinga)

 

Pirmiausia noriu pasakyti, kad dar šios vasaros pradžioje buvau netikinti. Tačiau dabar Dievas yra mano gyvenimo, mano laimės šaltinis. Viskas prasidėjo nuo šeimų stovyklos Pakutuvėnuose, į kurią atsitiktinai buvau pakviesta savanoriauti. Tai buvo pradžia pačios geriausios mano vasaros, kokią tik atsimenu. Visą vasarą praleidau pranciškoniškoje bendruomenėje. Nors į tikėjimą perėjau tik šiek tiek daugiau nei prieš mėnesį. Į Pasaulio jaunimo dienas važiavau jau tikinti, tačiau vis dar ieškojimų kelyje. Ir man Dievas davė išbandymą. Prie manęs priėjo vienas brolis pranciškonas ir paprašė pasakyti savo tikėjimo liudijimą. Pirma mintis, atėjusi į mano galvą, buvo: „Kodėl aš?“ Tačiau netrukus atmetimą pakeitė atvirumas: „Turiu pasitikėti brolio pasirinkimu, turiu priimti Dievo valią, pasitikėti Dievu“. Priėmiau kvietimą. Supratau, savo užduoties svarbą, todėl iš vakaro pradėjau galvoti, ką ir kaip pasakyti. Nenorėjau pasakyti per daug, nes tada pati liksiu sužeista, tačiau norėjau, kad mano sakomi žodžiai pasiektų kiek įmanoma daugiau žmonių. Bet viskas, ką užsirašiau, man atrodė netinkama. Galiausiai viską palikau Dievo valiai. Paprašiau Jo, kad būtų su manimi ir mano žodžiai pasiektų tuos, kuriuos reikia, kad pasiektų. Išėjau ir prakalbau. Žodžiai liejosi tarsi viskas būtų buvę suplanuota. Supratau, kad su Dievo pagalba mes galime daug daugiau negu mums patiems atrodo.

Rita (Vilnius)

 

Viskas nuo pat pradžių labai nuostabu! Labai esu sujaudinta ir dėkinga Dievui už Jo sumanymą atskleisti mums naujas patirtis, kurių įprastoje kasdienybėje nepatiriame. Ir tai padeda suvokti, ką kiti išgyvena dažnai. Tai beprotiškas karštis ir vandens stoka, gulimasis į suartą dirvą ir gulėjimas dulkėse, žaibai ir liūtis be galimybės pasislėpti. Supratau, kad mūsų gerasis Dievas šitaip mums atskleidė, kokie mes palaiminti, kiek daug savo gyvenimuose turime ir gauname. Taip pat labai esu sužavėta gražių ir geranoriškų žmonių, ypač tų, kurie pirmiausia rūpinasi kitais, po to tik savimi. Vigilijos metu buvo labai gražus vaizdas: tai mūsų popiežius be kepurėlės, o vėjyje draikomais plaukais. Žinoma, visos šventovės: Barselonoje, Santjago, netgi netikėtai Strasbūro, – labai sužavėjo savo didingu grožiu ir apėmė džiaugsmas, kad žmogus, būdamas toks mažas ir trapus, šitokiais didingais kūriniais šlovina Viešpatį. Baigsiu kaip ir pradėjau: viskas labai nuostabu! Šlovė Dievui!

Rasa Pienė (Kretinga)

 

Ši piligriminė kelionė į Pasaulio jaunimo dienas man buvo pirmoji. Prieš kelionę kankino kažkoks vidinis nerimas, galbūt dėl to, jog laukė ilga kelionė autobusu, karštas Madrido oras, nepažįstami žmonės ir daug kitų neplanuotų situacijų bei iššūkių. Tačiau kartu ir labai šios kelionės laukiau, nes norėjau patirti kažką tokio, kas sutvirtintų mano dvasią. Ieškojau sielos atgaivos tikėjime bei vienybėje su kitais jaunais tikinčiais žmonėmis. Kelionės pradžia buvo sunki, bet kuo toliau, tuo labiau pradėjau jausti, kad Dievas mane veda ir nori man kažką pasakyti, atitraukti nuo kasdienybės bei gyvenimo rutinos, asmeninės kančios. Šioje kelionėje patyriau Dievo artumą per šv. Mišias, katechezes. Jausdavau, kad per pamokslus Dievas kalba man ir tuo mane stiprina, nes leidžia susimąstyti, kas yra vertinga bei brangu. Dabar galiu pasakyti, kad ši kelionė man neprailgo, suteikė daug nuostabių akimirkų. Ačiū Viešpačiui už šią galimybę, už sutiktus žmones ir už sustiprintą tikėjimą bei sielos atgaivą. Kiekviena akimirka buvo brangi, nepaisant visų išbandymų, kuriuos teko patirti. Labai dėkoju ir žmonėms, kurie pastūmėjo vykti į šią kelionę. Manau, tai taip pat buvo savotiškas Dievo ženklas ir postūmis atrasti ir patirti kažką naujo.

Dovilė (Kaunas)

 

Dėkoju Dievui už nuostabią grupę, su kuria keliavau, už galimybę rūpintis kitais ir patirti kitų rūpestį manimi.
Dėkoju už popiežių Benediktą, kurį šįkart ypatingai pajaučiau kaip dvasios Tėvą. Ačiū už „YouCat“!
Dėkoju už Joną Paulių II, kurio dėka tai buvo mano penktosios PJD.
Dėkoju už ligą, karštį ir visus kitus sunkumus, kurių dėka šios PJD man buvo pačios sunkiausios ir pačios gražiausios.
Dėkoju už ilgą kelionę, kurios metu galėjau tiek daug pamatyti bei aplankyti Arsą ir Lurdą.
Dėkoju už St. Jodard Jono brolių ir Wroclavo pranciškonų svetingumą pakeleiviams.
Dėkoju už visą Pranciškoniškąją šeimą, sutiktą per šias PJD.
Dėkoju už O‘Cebreiro ryto grožį ir ten švęstas Mišias.
Dėkoju už La Coruna parapiją, didelę brolio Natalio širdį ir maldos bendrystę su bičiuliais austrais.
Dėkoju už Atlanto vandenyno gaivumą ir kelionę į švyturį.
Dėkoju už galimybę nors trumpai paėjėti Camino, kuriuo tiek amžių eina piligrimai, už įspūdingąjį Santiago de Compostela katedros smilkytuvą.
Dėkoju už Sagrada Famiglia grožį, už širdies atgaivą Prado muziejuje.
Dėkoju už Montserrat sapną, Strasbūro ir Prahos paprastumą.
Dėkoju už Šventąją Dvasią lietuvių katechezėse Madride.
Dėkoju už Samarietės šokį San Francisco el Grande bazilikoje.
Dėkoju už pašvęstojo gyvenimo brolius ir sesutes, kurie mus lydėjo kelionėje.
Dėkoju už dvasinę Komuniją finalinėse Mišiose.
Dėkoju už išpažinties ir visuotinių atlaidų malonę.
Dėkoju už tai, kad PJD malonė perkeičia visą mano kasdienybę.

Virginija (Kretinga)

Nuotraukos

Įspūdžiai iš Pasaulio jaunimo dienų

JMJ piligrimai Lurde:

Lietuvių šokis San Francisco el Grande bazilikoje: